Tai vienintelis Lietuvos miestelis saloje. Rusnė įsikūrusi Nemuno deltoje tarp Skirvytės ir Atmatos upių. Miestelį nuo Rusijos skiria tik Skirvytės upė, o vienintelis kelias į salą - tiltas per Atmatos upę. Rusnės sala yra visa išvagota upelių.
Miestelyje yra mokykla. 1952 m. Rusnėje įsteigta kurčiųjų ir nebylių mokykla – internatas, kuri 1961 m. reorganizuota į Rusnės pagalbinę mokyklą – internatą (1991 m. pakeistas pavadinimas – specialioji internatinė mokykla).
Saloje įrengtas dviračių takas. Galima aplankyti Uostadvarį, etnografinę žvejo sodybą, bažnyčią.
Rusnės gyvenvietė minima jau XV a. Spėjama, kad pavadinimas kilo nuo Vorusnės. Vokiškai buvo vadinama Russ. 1419 m. buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, 1448 m. įsteigta smuklė.
1923-1939 m. Rusnė buvo valsčiaus ir parapijos centras. Veikė žuvies perdirbimo, miško apdirbimo įmonės, muitinė, pasienio policijos punktas, Šilutės valsčiaus teismo skyrius, trijų komplektų liaudies mokykla, dirbo gydytojas, dantistė, 5 restoranai, 14 krautuvių. Vyko turgus.
1967 m. prie Rusnės miesto teritorijos prijungta visa Rusnės sala. Nuo Antrojo Pasaulinio karo iki 1974 m. Rusnė gyveno be tilto. Atsitraukdami vokiečiai susprogdino tilto koloną. Tiltas buvo pakeliamas iš abiejų pusių. Užėję rusai kažkodėl neatstatinėjo tilto, o jį išardė. Nežinia ar tiesa ar ne, bet kalbama, kad pardavus tilto metalines konstrukcijas buvo nupirkta Pobeda. Visą tą laiką žmones du kart per dieną keldavo keltas. Tik 1974 m. buvo atstatytas tiltas per Atmatą. Rusnės seniūnijos teritorijos apsaugojimui nuo potvynių buvo įrengta polderių ir vandens kėlimo stočių sistema, pastatyti pylimai, upių krantai sutvirtinti gelžbetoninėmis plokštėmis.
2005 m. liepos 1 d. Prezidento dekretu patvirtintas miestelio herbas.
