Kernavė – mažas miestelis pietryčių Lietuvoje, Širvintų rajone (nuo jų nutolęs apie 19 km). Įsikūręs dešiniajame Neries krante, netoli Kernavės, dar vadinamu Pragarinės, ežero. Kernavė turi tik apie 300 gyventojų, bet yra seniūnijos centras, turi savo vėliavą, herbą.
Manoma, kad pirmieji gyventojai į dabartines Kernavės terotorijas atkeliavo dar 9-8 tūkstantmetyje pr. m. e., tačiau tik pirmaisiais m. e. amžiais Pajautos slėnyje ėmėsi kurtis stambios gyvenvietės. Gynybinę funkciją atliko penki įtvirtinti piliakalniai, XIX a. gavę Pilies kalno, Aukuro kalno, Mindaugo kalno, Lizdeikos kalno ir Kriveikiškio piliakalnio pavadinimus. XIII a. Kernavė, pagarsėjusi kaip pirklių ir amatininkų miestas, tapo vienu iš reikšmingiausių Lietuvos valstybės formavimosi centrų. Šis miestas, klestėjimo laikais turėjęs apie 3-4 tūkst. gyventojų (maždaug dešimtkart daugiau, nei jų yra dabar), laikomas pirmąja Lietuvos sostine.
1989 m., siekiant išsaugoti teritorinį kultūros paveldo objektų kompleksą, Kernavėje ir jos apylinkėse, 196,2 ha teritorijoje, įsteigtas Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas. 2004 m. Kernavės archeologinė vietovė įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Kernavė traukia lankytojus ne tik rezervato ekspozicija po atviru dangumi, bet ir įvairiomis šventėmis, festivaliais. Žymiausios iš jų – tai Rasos, arba Vasaros saulėgrįžos, šventė, minima birželio 23 d., ir Gyvosios archeologijos dienos, vykstančios liepos pradžioje, kurių metu suteikiama puiki galimybė iš arti susipažinti su proistorės, ankstyvųjų viduramžių amatais, senosios karybos menu.
