Vėlyvojo baroko stiliaus Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčia, garsėjanti savo požemiais, stovi senamiestyje, Dominikonų gatvėje. Bažnyčia šiuo metu visiškai įsiliejusi į gatvę ir šliejasi į gretimus pastatus. Jos vargonai – vieni seniausių Lietuvoje, išlikę nuo XVIII a.
Bažnyčia taip pat žinoma, kaip Vilniaus Dominikonų bažnyčia, dėl šalia buvusio dominikonų vienuolyno. Tai lenkų bažnyčia – pamaldos laikomos tik lenkų kalba.
Manoma, kad pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta 1323 metais, valdant Gediminui, o 1408 m., valdant Vytautui, čia buvo pradėta statyti gotikinė Šventosios Dvasios bažnyčia. XVI a. bažnyčia perstatyta, įkurtas dominikonų vienuolynas. XVII a. bažnyčia porą kartų degė, todėl buvo perstatyta. Tačiau XVIII a. bažnyčia vėl degė, net 4 kartus, todėl iš jos ir vienuolyno teliko tiktai sienos. Iki 1770 m. bažnyčia buvo atstatyta ir išplėsta, vienuolynas atstatytas šiek tiek vėliau, apie 1776 m.
1844 m. buvo uždarytas dominikonų vienuolynas ir jame įkurtos įstaigos, butai, kalėjimas, kuriame kalinti 1863 m. sukilimo dalyviai. Bažnyčia tapo parapijine. Dabar vienuolyno pastatas yra apleistas.
1993 m. rugsėjo 5 d. savo vizito Lietuvoje metu, popiežius Jonas Paulius II aplankė Šventosios Dvasios bažnyčią ir susitiko joje su lenkų katalikais.
Bažnyčia turi įspūdingus požemius, kuriuose buvo laidojami žmonės. Čia buvo palaidota gausybė maro aukų, kurių palaikai į požemius buvo suversti, kaip papuolė. Iki šiol požemiuose išlikę daugybė karstų ir mirusiųjų palaikų. 1943 metais juos ėmėsi tvarkyti ir tirti studentai, tačiau jie sutvarkė tik dalį požemių. Šiuo metu į požemius galima patekti tik su specialiu bažnyčios leidimu.
Pasak legendų, bažnyčios požemiuose gyvena dvasia, kuri pasirodė 1863 metų sukilimo metu. Žmonės tvirtina, kad tai riterio, kuris buvo gyvas užmūrytas požemiuose, šmėkla.
