Stakliškių miestelis įsikūręs į rytus nuo Prienų miesto, prie kelio Prienai - Trakai. Stakliškių seniūnija garsėja Guostos ežerų, o miestelyje įsikūrusi Lietuviško midaus gamykla. Miestelyje trykšta Stakliškių versmės.
Istoriniuose šaltiniuose Stakliškių vardas minimas nuo XIV a. 1375, 1377, 1403 m. apylinkes puolė kryžiuočiai. XV a. pabaigoje stovėjęs dvaras, 1513 m. minimas Stakliškių miestelis. 1593 m. pastatyta bažnyčia (manoma, sudeginta Rusijos kariuomenės 1655 m. ). XVIII a. antrojoje pusėje prie bažnyčios veikė pradžios mokykla. 1792 m. Ketverių metų seimas suteikė Stakliškėms Magdeburgo teises. 1795 m. Stakliškių dvaras ir miestelis atiteko Rusijos iždui. Stakliškių valdytoju tapo generolas Muravjovas. Čia augo jo sūnus, žinomas kaip Muravjovas Korikas.
XIX a. pradžioje Stakliškėse veikė gydykla. Prie Verknės, Guostės, Alšios upelių buvo 10 mineralinių šaltinių, turinčių gydomųjų savybių.
Stakliškių apylinkių priešistorė dar mažai tyrinėta. Tačiau žinomi akmens, bronzos ir geležies amžių paminklai bei radiniai apibūdina šiuo laikotarpiu vykusius kultūrinius, ūkinius ir bendruomenių viduje vykusius procesus.
Akmens amžiaus laikotarpį mena prie Verknės upės Gripiškių kaime aptikta neolito laikotarpio gyvenvietė. Čia, dešiniosios Verknės upės pakrantės aukštumoje, buvo rastas titnaginis kirvis. Jis liudija, jog čia prieš penkis tūkstantmečius gyveno Rutulinių amforų kultūros bendruomenė.
Stakliškių vardą smarkiai išgarsino lietuviško midaus gamykla, kuriai daugelį metų vadovavo inžinierius technologas, kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę, politinis kalinys Aleksandras Sinkevičius. Jis pagal technologinius aprašymus iš istorinių šaltinių atkūrė midaus receptus ir juos 1972 metais patentavo didžiojoje Britanijoje. Lietuviškas midus susilaukė įvertinimo ir pripažinimo ne tik šalies, bet ir užsienio parodose Zagrebe, Liepcige, Paryžiuje, Londone, Monrealyje.
